Background
Black

Kas tai yra joga?

Kas yra joga? Jei jūs jau seniai užsiimate joga arba dar tik ruošiatės užsiimti joga, ar uždavėte sau šį klausimą rimtai? Ar pabandėte išsiaiškinti sau, kas slepiasi po šiuo žodžiu? Surasti ne dar vieną šio žodžio paaiškinimą, neatradinėti naujas prasmes, naujus vertimus, ne pakeisti šį žodį daugybe kitų žodžių, bet protu įsiskverbti į pačią esmę to, ką reiškia šis žodis joga.

 

Pats savaime žodis “joga” (angl. “yoga”) nieko nereiškia. Žodis - tai vektorius, dėmesio maršrutas. Tas maršrutas nukreipia dėmesį į faktus, į kažką realaus, gyvą, tikrą. Ar pabandėte jūs praeiti tuo maršrutu ir protu aprėpti kažką, vadinamą joga, ištisai, kaip yra? Pamatyti tą jogą, kuri yra Jūsų gyvenime? Dabar.

Ar Jums įdomu tai? Jeigu joga Jums yra kažkas naujo, nežinomo, šviežio, gyvo, tada Jums įdomu. Tada yra interesas ir energija, yra pažinimo troškimas, troškimas laisvu protu prisiliesti prie paslapties, prie to kas nepažinta. Bet jeigu Jums jau viskas žinoma ir aišku, tada interesas neįmanomas.

 

Lieka tik noras tobulinti savo žinias, papildyti jas naujais paaiškinimais, užlopyti pasilikusias skyles informuotumo apie viską pasaulyje skyde, ir tuo pačiu galutinai sunaikinti tą paslaptį. Jeigu Jūs viską žinote, tada mes negalėsime kartu prieiti iki esmės, ir šis tekstas bus tiesiog laiko gaišimas.

 

Ir taip, mes stovime prieš paslaptį, kuri slepiasi už žodžio joga. Šios paslapties akivaizdoje mes visi lygūs: ir jogos meistras, ir instruktorius, ir naujokas. Meistras negali pasinaudoti savo meistriškumu, todėl, kad meistriškumas, sugebėjimas, įgūdžiai, patirtis - tai instrumentai to, kas žinoma. O tai kas žinoma sunaikina paslaptį.

 

Tam, kad paslaptis atsiskleistų mums visiškai pilnai ir kad tuo pačiu išliktų gyva, tikra, mes turime visiškai apnuoginti savo sąmonę, palikti praeityje tai, kas sukaupta, sunku, asmeniška, individualu. Paslapties akivaizdoje, mes turime būti tuo, kas mes esame. Tada ji atsiskleis pasitikdama nuoširdų, bejėgį protą ir apnuogins savo esmę.


Mūsų pernelyg daug - žmonių, kuriems žodis „joga" nors kažką reiškia. Kiekvienam mūsų už to žodžio gyvena kažkas savo, individualaus, ypatingo. Tas individualumas įspaustas ypatingame piešinyje kreivumo mūsų protų veidrodžių, iškreipiančių faktus su pagalba personalinės patirties, kultūros, įpročio tam tikru būdu galvoti, žiūrėti, suprasti.

 

Deja, pats faktas - universalus ir toks, koks yra tol, kol jis egzistuoja. Faktas - tai yra tai, kas mus jungia. Mus tokius skirtingus smulkmenose ir tokius panašius savo esme. Žodis „joga" nurodo eilę faktų. Kiekvienas iš tų faktų reiškia kokį nors realų mūsų gyvenimo aspektą. Faktas - yra tai, kas yra gyvenime, nepriklausomai nuo tos ar kitos asmenybės požiūrio į tą faktą. Pabandysime atskleisti tuos faktus paeiliui, neskubant ir neišgąsdinant tiesos. Jeigu Jums, aišku, įdomu...

 

Taigi, kas yra joga? Visų pirma, joga - tai kažkokia idėja. Pas kiekvieną ta idėja sava, bet faktas tame, kad yra tam tikra idėja, kurios kontekste kiekvienas mūsų praktikuoja jogą.

Gyvumo ir pasakojimo paprastumo dėlei autorius kalbėdamas apie kiekvieną mūsų, vartos žodį „aš" .

 

Jis gali sau tai leisti, nes mato, kad savo esme niekuo nesiskiria nuo to, kas skaito šį tekstą. Jis mato, kad jo asmenybė - tai įgytų programų rinkinys. Tos programos “įmontuotos” iš to paties „disko", kaip ir skaitytojo programos. O jei jau taip, sakydamas „aš" autorius gali kalbėti, tarsi iš skaitytojo vidaus, iš paties jo asmenybės centro.

 

Grįžkime prie jogos. Pirmiausia, man joga - tai idėja. Idėja apie tobulą sveikatą, idėja apie išmintį, idėja apie laisvę nuo emocijų, idėja apie kažką, ko dabar aš neturiu. Arba, ko pas mane labai mažai. Jei ta idėja pakankamai patraukli, aš eikvosiu laiką ir jėgas tam, kad ta idėja įsikūnytų gyvenime. Be idėjos aš negaliu veikti nuosekliai, tikslingai, protingai. Tai faktas. Viskas, ką aš darau gyvenime maitinasi kažkokia idėja. Todėl, jei aš praktikuoju jogą, tai kalbėdamas apie jogą, aš visų pirma, remiuosi idėja.

 

Bet ar skiriasi idėja apie jogą nuo bet kurios kitos idėjos? Nepaisant visų skirtumų skirtingų idėjų turinyje pati idėjos esmė visada ta pati. Bet kokia idėja - tai proto bėgimas šalin nuo realybės, šalin nuo gyvenimo. Jeigu aš sveikas, man nereikalinga idėja apie sveikatą. Idėja apie sveikatą atsiranda tik tada, kai yra liga. Liga - tai faktas.

 

Bet aš nenoriu matyti to fakto, todėl mano sąmonė bėga nuo šio fakto gelbėdamasi idėjų pasaulyje. Ir tada tarp idėjos apie sveikatą ir ligos fakto atsiranda konfliktas. Šiame konflikte visada nugali faktas. Todėl, kad faktas realus. Faktas nugali idėją, bet jos vietoje išauga nauja idėja, dar įmantresnė, dar labiau atsiplėšusi nuo gyvenimo.

 

Ir ta idėja nukreipia mano veiksmus, kurių tikslas sunaikinti ligą. Bet kas yra liga? Liga - tai konfliktas. Kūno liga - tai konfliktas organizmo darbe. Konfliktas maisto ir virškinimo organų, konfliktas išorinės ir vidinės terpės, konfliktas asmenybės poreikių ir kūno poreikių. Konfliktas - tai faktas, reikalaujantis neatidėliotino išsprendimo.

 

Tam, kad išspręsti konfliktą, į jį reikia įsigilinti, suprasti jo esmę, pamatyti jo visumą. Bet sąmonė nuo konflikto bėga, bėga nuo fakto į idėjų pasaulį. Ji nenori matyti, nenori suvokti. Nori tik atsikratyti diskomforto. Nori numalšinti, išguiti konfliktą, klausdama „ką man daryti, kaip to atsikratyti?", bet pati idėja ir yra konfliktas tarp trokštamo ir esamo.

 

Ir jeigu jau taip, idėja - tai liga. Ir jeigu mano veiksmai - tik reakcija, nukreipta iš vieno konflikto į kitą, nuo vienos idėjos prie kitos - tada konfliktams ir ligoms nėra galo.

Idėja apie sveikatą - tai bėgimas nuo ligos, tik suintensyvinanti ligą. Idėja apie išmintį veda prie dar didesnio neišmanymo, idėja apie laisvę tik įgalina vergovę.

 

Jei aš tai matau, aš galiu atsisakyti idėjų. Atsisakyti vilčių, atsisakyti minčių apie tai, ko nėra čia ir dabar. Aš galiu atsisakyti to lengvai, be pastangų todėl, kad aš matau, jog idėja - tai konfliktas, kuris veda į dar didesnį konfliktą. Aš laisvas nuo idėjos tik tada, kai matau jos esmę. Aš matau aiškiai ir laisvai tą faktą, matau to konflikto prigimtį, vadinamą „idėja" ir tada konfliktas išspręstas, ir aš esu laisvas.

 

Ir taip, idėjos liko praeityje, kartu su idėjomis apie jogą. Bet joga, kaip ir anksčiau čia, ji daugiau nebe idėja, ji tapo kažkuo gyvu, realiu. Ir aš galiu judėti tolyn. Neturėdamas jokių idėjų, aš atsiduriu faktų pasaulyje. Aš daugiau nebeturiu kuo pasiremti, nuo ko atsispirti. Aš tik galiu būti vienumoje su tuo, kas yra.

 

Vienumoje su gyvenimu. Vienumoje su kūnu, su visomis jo ligomis. Vienumoje su sąmone, su visais jos konfliktais. Vienumoje su viskuo, ką aš aptinku viduje ir išorėje, čia ir dabar. „Vienumoje" - tai reiškia, kad tarp fakto ir manęs nėra nieko. Nėra minties, nėra noro, nėra jokios nuomonės ar įsitikinimų. Nėra nei šešėlio požiūrio (santykio) į faktą.

 

Yra tik faktas ir protas su juo susiduriantis. Protas ir faktas susitikdami tampa kažkuo vienu (tuo pačiu). Visi faktai, gyvuojantys čia ir dabar, sukuria vientisą gyvenimą. Protas ir gyvenimas susitikdami pagimdo kai ką naujo. Jie pagimdo protingą gyvenimą. Ir tas gyvenimas visada naujas, šviežias, srūvantis ir protingas, laisvas nuo idėjų ir konfliktų.

 

Tas gyvenimas ir yra joga. Ką dar gali pasakyti žodis „joga"? Jeigu aš praktikuoju hatha jogą, tai joga man - asanos, pranajamos, treniruotės. Bet kas yra asana? Ne idėjos lygmenyje, o faktiškai, realybėje, gyvenime. Akivaizdu, kad asana - tai kūnas, esantis tam tikroje padėtyje. Ne kūno padėtis egzistuojanti abstrakčiai, paveikslėlyje, bet pats kūnas, beesantis tam tikroje padėtyje. Asana, joga - tai kūnas. Kūnas, surištas į mazgą ant kilimėlio - tai tas pats kūnas, kuris vaikšto, vairuoja automobilį, sėdi prie kompiuterio.

 

Gyventi su joga - tai reiškia gyventi su kūnu. Ar yra tokia akimirka mano gyvenime, kai sąmonė ir kūnas susitinka vienas su kitu, tapdami viena visuma? Ar būna taip, kad protas, laisvas nuo bet kokios idėjos, prasiskverbia į kiekvieną kūno ląstelę be jokių pastangų, be motyvo? Akivaizdu, kad ne. Kai aš daru asaną, aš rūpinuosi formos tikslumu.

 

Aš nežiūriu į kūną. Aš tik žiūriu, kad kūno padėtis atitiktų abstraktų asanos vaizdą. Tai reiškia, kad aš iš viso nežiūriu. Aš tik lyginu vieną su kitu. Vaizdą kūno, iškylantį prote, ir vaizdą asanos, to paties proto atneštą ant kilimėlio. Aš nematau kūno, aš matau tik idėją apie kūną. Aš sutelkiu dėmesį į kūną, bet mano dėmesys sąlygotas mano patirties, mano įgūdžių, mano žinių. Mano dėmesys - tai tik atpažinimas kūno pojūčių. Aš juos vertinu.

 

Aš reaguoju į malonumą ir diskomfortą, į lengvumą ir sunkumą, į skausmą ir atsipalaidavimą. Bet aš nei karto nesusitinku su kūnu. Tarp mūsų - mano dėmesys, mano pojūčiai, mano įsitikinimai, mano įpročiai, mano motyvai. Ar aš bent kartą mačiau savo kūną? Ar žiūrėjau į jį? Kai aš žiūriu į veidrodį, ar aš matau kūną?

 

Aš matau tik tai, kaip ant mano galvos užmauta kepurė. Aš matau veido išraišką. Aš matau liūdesį arba džiaugsmą, ramybę arba susierzinimą. Aš nematau savo veido, aš matau tik tai, ką jis reiškia. Aš vertinu tai, kaip aš atrodau. Žvelgdamas į veidrodį, aš tik lyginu atspindį veidrodyje su idėja apie tai, kokiu aš turiu būti. Lyginu vieną idėją su kita.


Kai aš susitelkiu į kūno pojūčius, ką aš jaučiu? Aš jaučiu komfortą ar diskomfortą, lengvumą ar sunkumą, skausmą ar malonumą. O reiškia, aš jaučiu tik atspindį savo lūkesčių, savo patirties, savo įpročių. Kūnas tampa jausminiu proto pavidalu. Tampa eiline idėja. O reiškia, man kūno nėra. Kaip nėra ir jogos, kad ir kokias asanas aš bedaryčiau.

 

Tuo labiau, kūnas - tai faktas. Jo nereikia atradinėti, nereikia jokių dėmesio pastangų, kad sąmonė ir kūnas susitiktų ir taptų viena visuma. Jie ir taip viena visuma. Pastangos reikalingos tam, kad iškraipyti faktą, pakeisti jį eiline idėja. Pastangos reikalingos bėgimui nuo fakto, bet faktas visada čia. Kūnas čia. Ir protas lengvai prasiskverbia į kūną, jei savo kelyje nesutinka jokių barjerų, jokių idėjų, jokio žinojimo.

 

Ir tada kūnas pasidaro protingas. O protas, įsiskverbdamas į kūno gyvenimą, pats pasidaro gyvas. Tada nėra to, kas žiūri į kūną, vertina jį, vadovauja jam. Yra tik gyvenimas, nušviestas proto kiekvienoje ląstelėje. Tas protingas gyvenimas gali veikti sąmoningai, be konflikto visame savo diapazone (mastabe). Šis gyvenimas gali vystytis. Ir tas gyvenimas - ir yra joga.

 

Galbūt, Jūs pasakysite, kad joga - tai greičiau metodai, technikos, sistema. Bet kas tai yra technika? Technika - tai seka veiksmų, kuriuos aš moku daryti. Seka nauja, bet patys veiksmai, kurie ją sudaro - ne daugiau nei mano patirties įgūdžiai. Jeigu jogos technikoje atsiranda naujas veiksmas, aš tuoj pat klausiu, “kaip gi tai padaryti?". Tai yra, „kaip išskaidyti tą naująjį veiksmą į keletą senų veiksmų?", bet veiksmas, susidedantis iš senų veiksmų, negali būti kažkuo nauju. Kad ir kokia nauja bebūtų kombinacija, seka.

 

„Atsisėskite tiesiai...", „įsivaizduokite sau...", „susikaupkite...", „įsitempkite...", „atsipalaiduokite...", „pasilenkite...", „kartokite žodį arba garsą..." - visa tai aš moku, žinau. Man aišku, kaip tai padaryti. Visa tai taip sena, įprasta, iškalta. Aš nedarau nieko naujo. O jeigu nėra naujo, tai aš nesikeičiu. Tik įtvirtinu savo būseną, kurios aš, tarp kitko, nesuvokiu.

 

Senovės išminčiai bandė nurodyti man tai, kas nauja, gyva. Jie sakė „įžvelk šaknis" (esmę). Jie sakė „būk laisvas". Jie sakė „būk savimi". Bet aš paverčiu tai lozungu, atidėlioju ateičiai ir klausiu, „kaip man tai padaryti? Kaip sulaukti supratimo? Kaip gauti laisvę?" Aš visada sakau „kaip?", visada noriu nutiesti tiltą nuo savo senų įgūdžių, įpročių, sugebėjimų į tai kas nauja, nepažinta. Noriu nutiesti tiltą iš žinomo į nežinomą.

 

Deja, žinomais keliais galima nueiti tik prie kitko žinomo. Darydamas sena, lieki senas (nepakitęs), kad ir kokie nauji pojūčiai ir malonumai lydėtų tą kitokį seną (nepakitusį). Galbūt joga jums - tai kelias. Kelias vedantis šalin nuo pilko ir niūraus gyvenimo, pripildyto monotonijos ir nuobodulio. Bet ar nuobodus gyvenimas?

 

Gal tai ne gyvenimas nuobodus ir niūrus, o nuobodus tas, kas gyvena? Jis nuobodus todėl, kad gyvena be paslapties. Gyvena pasaulyje žinojimo, pasaulyje gebėjimų, patirties. Gyvena pasaulyje to, kas yra žinoma. Jis bėga nuo nuobodulio, bet visi jo būdai pabėgti yra nuobodūs, nes jis visada nešasi nuobodulį su savimi. Jie bijo gyvenimo ir stengiasi jį padaryti žinomą, suprantamą, nusakomą. Jis bijo mirties ir bando įminti jos mįslę, paversti ją tuo pačiu, kuo jis jau pavertė gyvenimą. Į suprantamą, nusakomą, įrodytą, garantuotą liūdesį, pilkumą ir nuobodulį.

 

Ar tai kelias? Ir kas tada yra kelias? Jeigu kelias - tai tunelis, saugantis nuo žaižaruojančio gyvenimo nenusakomumo, vedantis į žinomą tikslą, tai toks kelias niekur neveda ir tai ne kelias. To tunelio sienos neleidžia nukrypti. Jos neleidžia susimąstyti, atmeta bet kokius klausimus, bet kokį naują požiūrį.

 

Pats žodis „kelias" talpina judesį naujume. Nenutrūkstamai besikeičiančiame naujume. Tada kelias - tai tik vandens sūkurys, paliekamas laivo, plaukiančio be jokių kelių beribiame paslapties vandenyne. Kelias - tai reakcija, išmetimas, paliekamas praeityje kaip rezultatas susidūrimo su paslaptimi čia ir dabar. Kelias - tai erdvė ir laikas praeiti gyvenimu. Kelias ten, kur tik ką buvo gyvenimas, o dabar jo ten jau nėra. Kelias miręs. Jame nėra gyvenimo. Visas gyvenimas yra čia ir dabar.

 

Galbūt joga Jums - tai Jūsų jogos mokytojas. Indusas jis ar jūsų tėvynainis, ar jis patyręs meistras, ar tiesiog jogos instruktorius, pažįstamas su joga metus anksčiau nei Jūs... Nesvarbu. Iš kiekvieno žmogaus yra ko pasimokyti, netgi iš jogos instruktoriaus. Svarbu kas kita. Ar sugebame mes mokytis? Ir ką gi tai reiškia - mokytis pas kažką?

 

Mokymas - tai visų pirma, susitikimas, kontaktas su tuo, iš ko mokaisi. Mokymas - tai pažinimo tėkmė. Jeigu jogos mokytojas - tai įvaizdis mano sąmonėje, tai tada tas įvaizdis - viso labo tik eilinė projekcija mano patirties, atminties. Mokytojo įvaizdis stovi tarp mūsų, jis išskiria mus, tai reiškia, mes nesusitinkam, reiškia nėra kontakto.

 

Jeigu jogos mokytojas - tai autoritetas, tada mano požiūris į jį, kaip į autoritetą, stovi tarp mūsų. Jeigu jogos mokytojas - tai mano pagarba, mano mėgdžiojimas, mano skolinys, mano garbinimas, žodžiu, visos tos projekcijos manojo įmantraus, susipainiojusio proto, tai nėra kontakto, nėra susitikimo, nėra mokymo.

 

Jogos Mokytojas - gyvas žmogus. Jis - faktas, realybės dalis. Ar susidūrėte Jūs nors kartą su tuo faktu? Ne su suma savybių, kurias Jūs norėtumėte turėti, ne su idėja apie patį save ateityje, panašia į idėją apie jį dabartyje, o betarpiškai su realiu žmogumi čia ir dabar? Šis susitikimas įmanomas tik už sąmonės ribų, už ribų skirtingų kokybių, patirtyje, būsenose.

 

Šis susitikimas įmanomas tik realybėje, kai gyvenimas susitinka su gyvenimu, protas susitinka su protu, nežinia susitinka su nežinia. Ir čia, ir ten - gyvenimas, kupinas paslapties. Tas gyvenimas - ir yra išmintis, ir yra aš. Todėl susitikimas su mokytoju - tai visų pirma, susitikimas su savim. Mokytis pas kažką - tai visų pirma, mokytis iš paties savęs. O tai reiškia, kad nėra jokių mokytojų ir mokinių. Yra tik laisva gyvenimo tėkmė, išminties tėkmė, pažinimo tėkmė.

 

Galnūt Jūs pats esate jogos mokytojas, jogos instruktorius ar jogos meistras? Kas tada Jums yra joga? Ar mes galime pasvarstyti apie tai lengvai ir nevaržomai? Be jokio susireikšminimo, be jokio pseudo paslaptingumo, panašaus į paslaptingumą pop žvaigždės, beslepiančios po tamsiais akiniais tik tai, kas yra ir bet kurio kito žmogaus viduje - baimę, konfliktą, vienatvę.

 

Jeigu aš - jogos mokytojas, tai kas man yra joga? Priemonė egzistavimui? Beje, jeigu joga - tik būdas užsidirbti, tai tatai ne joga iš viso. Tai tiesiog biznis, žaidimas žmogiškomis silpnybėmis, baimėmis, viltimis. Šis biznis niekuo nesiskiria nuo visų kitų biznių ir su joga neturi nieko bendra. Bet...

 

Jeigu intervale laiko tarp užsiėmimo pradžios ir pabaigos įvyksta kažkas vertingo man... Jeigu jogos instruktoriaus profesijos pragmatizmas ne galutinai išgujo nuoširdumą gyvo mokymo... Jeigu žmonės, ateinantys į užsiėmimą, man dar nepavirto į beveidę pilką masę, į kurią aš tame, tarsi, mėtau kažkokius tuščius saldainių popierėlius, kad ta masė neišsisklaidytų, netekusi susidomėjimo manimi... Jeigu liko nors kažkas tikro toje trumpoje laiko atkarpoje, pašvęstoje jogos mokymui - tada yra apie ką pasikalbėti. Tada įmanoma joga.

 

Štai jie - žmonės. Atėjo į jogos treniruotę, užsiėmė vietas, laukdami jogos užsiėmimo pradžios. Jie nuobodžiauja, mindžikuoja, svajoja apie kažką... Arba atvirkščiai, ruošiasi, nusiteikia, apšyla... Ar nors kartą aš žiūrėjau į juos susidomėjęs? Ar bandžiau pažvelgti į vidų, kiaurai per betoninius fasadus rimtų veidų? Ar manyje yra energija, aistringas noras suprasti juos?

 

Ar tiesiog pavargau nuo to konvejerio tuščių, monotoniškų treniruočių ir viskas, ko aš noriu - tai nors neilgam išvažiuoti į kitą planetos kraštą, kad ten visi paliktų mane ramybėje, kad nustotų akyse mirgėti visos tos salės, žmonės, valandos? Jeigu manyje išseko visos dvasinės jėgos, kuo gi aš galiu pasidalinti, išskyrus tą bejėgišką abejingumą, išskyrus cinizmą, užpildžiusį išmirusias tuštumas proto, netekusio viso kas gyva?

 

Jei gaivinanti aistros pažinti energija daugiau nebemaitina manęs, tada mano mokymas - tai ne joga. Tai tik eilinis būdas skubraus vegetavimo, beprasmio dienų stūmimo tikintis geresnės ateities. Visa tai, kas tik nori, bet tik ne joga.

 

Bet žmonės - čia. Jie žiūri su viltimi, laukia kažko... Kas jie? Susirūpinę gumuliukai problemų, baimių, bejėgiško blaškymosi? Ar galiu aš įžiūrėti žmonėse žmones? Pamatyti žmones per visus jų asmeninius barjerus, pastatytus tarp proto ir gyvenimo? Ar galiu aš įžvelgti juose nors ką gyvo, tikro? Ar galiu aš pamatyti juos tokius, kokie jie atėjo į šį pasaulį?

 

Ar galiu prisiliesti prie gyvenimo, vis dar sruvenančio jų perkreiptuose kūnuose slegiamuose pražūtingo gyvenimo būdo, slegiamuose totalinio sąmonės konflikto? Galiu, jeigu aš - tai pats gyvenimas, nors mažų mažiausiai išmintingas. Tik gyvenimas gali prisiliesti prie gyvenimo. Ir tada yra susitikimas, yra kontaktas, yra joga.

 

Gyvenimas - tai yra tai, kas mus vienija. Nėra asmeninio gyvenimo, yra tik asmeninės problemos. Mus vienija tyros išminties šviesa - juk nėra asmeninės išminties, yra asmeninis neišmanymas. Ar mes galime susitikti nors minutėlei? Palikti praeityje viską, kas mus skiria - mūsų patirtį, įgūdžius, padėtį, santykius?

 

Ar mes galime nors minutę pabūti tik tais, kas mes esam? Pamatyti vieni kitus toje beviltiškoje dabarties nuogybėje? Jeigu ne, tai mes pasmerkti. Pasmerkti išmirti tuose beveidžiuose, vienoduose švininiuose individualumo šarvuose. Bet jei nors sekundei galime, tada yra gyvenimas. Tada yra joga.

 

Bet grįžkime prie žmonių. Jie žiūri laukdami. Ko jie nori? Ko laukia? Ką mato jie savo jogos mokytojuje? - Jie mato viltį. Labiau už viską jiems reikia vilties. Vilties, kad visi jų vargai nebus veltui. Jų tikėjimui reikia įrodymų, patvirtinimų. Jų tikėjimui reikia stebuklo, kitaip jie apsisuka ir eina į kitą salę, į kitą šventyklą, į kitą tikėjimą.

 

Ir ką aš darau? Aš suteikiu jiems viltį, duodu tą ilgai lauktą stebuklą. Aš demonstruoju jiems savo treniruotą kūną, ir jie taip pat nori tokio kūno. Jie pasiruošę sumokėti už tai darbu ir laiku. Jie pasiruošę daryti tai, ką aš pasakysiu, nes jie nori turėti tai, ką aš turiu. Juk tai madinga, gražu, patrauklu, kaip, kad turėti gražius drabužius, gražią mašiną.

 

Aš pasakoju jiems apie stebuklus. Apie tai, kaip kažkas staiga ėmė ir pasveiko, tiksliai vykdydamas mano instrukcijas. Ir visi taip pat nori būti sveikais, irgi nori staiga imti ir atsikratyti ligų, nesikeisdami viduje, bet nuolankiai vadovaudamiesi patarimais. Aš pasakoju apie tai, kaip išmintis staiga tapo rezultatu mechaniškai kartojant kažką primityvaus, monotoniško, paviršutiniško.

 

Ir visi taip pat nori pasidaryti išmintingais, nesikeisdami viduje, bet nuolankiai kartojant įsimintus veiksmus kelis tūkstančius kartų. Kam aš visa tai darau? Kas mane stumia? Juk ne piktas gi kėslas, ne klasta verčia mane kvaršinti žmonėms galvas, prikaustant juos prie savęs tikėjimo grandinėmis, grandinėmis autoriteto ir sektino pavyzdžio.

 

Galbūt aš įteigiu savo klausytojams visus tuos kliedesius todėl, kad pats jais tikiu? Galbūt aš ir pats praradau ryšį su viskuo, kas gyva, tikra, realu ir esu priverstas kvaršinti sau galvą prasimanymais ir suvytusia viltimi apie tai, kad tik stebuklas gali išpurtyti mane iš pilko nusivylimo rūko, vis stipriau ir stipriau apgaubiančio metai iš metų bevaisiai ieškant kažko, apie ką aš vis rečiau ir rečiau prisimenu per rūpesčius, reikalus ir kitą rutiną.

 

Rutina. Štai ta rūgštis, kuri išėda iš mūsų visa, kas gyva. Bet kas tai? Iš kur ji atsiranda? Rutina - tai naujo nebuvimas. Kūrybos nebuvimas. Bet kas yra kūryba? Kaip prie jos prisigauti? Kaip prisiliesti prie jos grožio neišgąsdinant jos, neužkrečiat rutina ir liūdesiu, nenužudant jos? Kaip toli ji nuo mechaninio kombinavimo įgrisusių iki gyvo kaulo minčių, idėjų, žinių. Kaip toli ji nuo visko dirbtinio, nuo visokio meistriškumo?

 

Mes gerbiame meistrus, garbiname jų meistriškumą. Lenkiame galvas prieš dresiruoto lokio meistriškumą cirke, grakščiai važiuojant dviračiu. Mes irgi norime taip mokėti. Mes norime mokėti daryti tai, ko kiti nemoka ir nedaro. Mes norime išskirtinumo. Norim kažko ypatingo: ypatingos technikos, individualios programos, individualaus santykio, ypatingo dvasinio vardo, ne tokio kaip visų.

 

Raidės VIP įsirėžė mūsų smegenyse. Mes taip norime išsiskirti nors kuo nors. Bet tie skirtumai visada pasirodo menki, paviršutiniški, tokie nereikšmingi. Kaip toli visa tai nuo kūrybos - tos laisvos, nuoširdžios, nesuvaržytos tėkmės, kuri įmanoma tik visiškai, giliai ir galutinai atmetus tai, kas asmeniška, atskira.


Kur jis, tas gaivinantis kūrybos vėjas? Mes uždari mūsų tvankiose kapsulėse, apstatytose pagal paskutinę madą. Mums reikia vėjo, viesulo, kuris nupučia tolyn visas mūsų vidines šiukšles, visą tą apsamanojusią netvarką. Ar mes pajėgūs atlapai atverti savo proto duris ir įsileisti tą vėją? Atkišti jam visą savo vidų? Ar galim mes peržengti baimę to, kad tas vėjas pakels ir sumaišys valančiame sūkuryje pageltusius lapelius mūsų ilgo ir nuobodaus susirašinėjimo su pačiu savim? Jei galim, tada tas vėjas čia. Tada čia joga.

 

Tada yra atviras, beginklis nuoširdumas, nelaukiantis nieko mainais. Jis permatomas, besvoris. Tada kūryba pagriebia mane ir ant dabarties momento bangos viršūnės neša į nežinią. Man daugiau nieko nebereikia daryti - kūrybos energija daro už mane viską. Žiūri mano akimis, galvoja mano galva, judina kūną.

 

Ta energija - alsavimas paties gyvenimo, nutvieksto išminties šviesa. Ir tada aš nebereikalingas. Lieka tik gyvenimas čia ir dabar. O jei yra gyvenimas, tai yra vieta ir laikas susitikti. Laikas, kurį mes galime neprarasti, o pripildyti kažkuo nauju, nepažintu. Kūrybos laikas. Meilės laikas. Amžinas dabarties laikas.


                                                                                                                                             D. Zikeev