Dvidešimt metų.
Dvidešimt metų Jogos namams Ananda bus sausio 11 dieną.
Dvidešimt metų tai daug?
Ką veikiau tuos dvidešimt metų?
Kur nuėjau ?
Kur nuėjo tie, kas ėjo kartu su manimi? Ar nuėjo?
Ko išmokėme vieni kitus?
Ko kiekvienas pats sau išmokome?
Viena išmintinga išmintis sako jog jei nori ką nor sužinoti apie žmogų - susitik su juo po dvidešimties metų ir viską apie jį sužinosi.
Ir štai aš. Po dvidešimties metų. Ką žinau apie save tokio ko nežinojau tada? Ką žinau apie ėjusius kartu?
Žinau jog galiu džiaugtis už tuos visus metus. Už kiekvieną juose telpančią dieną. Už kiekvieną kas užpildė tas dienas. Nes kiekvienas sugaištant mažiausiai laiko gavo tiek, kiek buvo pajėgus pasiimti.
Žinau jog nuveikiau ne tik tai ko tikėjausi, bet ir dar daugiau to, ko nesitikėjau ir neplanavau.
Žinau jog viskas ką dariau iki manęs atėjusiųjų labui buvo maksimumas gėrio per trumpiausią laiką, o kai kuriems įgyvendintiems projektams galima suteikti stebuklingų statusą. Džiugu jog tai kaskart patiria ir jais besinaudojantys.
Žinau jog pavyko visomis prasmėmis pereiti iš kiekybės į kokybę.
Žinau jog esu tame nuostabiame laike kai pakanka būti gerai žinomai sisurame išrinktųjų rate. Išrinktųjų kurie patys yra išskirtiniai ar juda ta linkme. Išrinktųjų kurie patys save išrinko ir paskyrė gerinti savęs versiją nuolat tobulėjant.
Žinau jog visą šį laiką pakeliui byrėjo ir nubyrėjo daugybė tų ir to, kurie ir kas taip ir nepakeitė savo kokybės stndarto taip labai jog ir toliau galėtų būti kartu su manimi man netrukdydami žengti dar laipteliu aukštyn.
Nes o taip! Kas stabdytų ir ribotų mane, ir kiekvieną keičiantį savo kokybę į geresnę nukrinta patys, kaip nereikalingi žodžiai iš dainos.
Nes o taip! Kiekvienas renkasi ar būti priežastimi ar pasekme ar balastu.
Nes o taip! Vienadienius, mano lauke atsitiktinai sušmėžavusius drugelius pakeliui nuvilioja ryškios, bet bereikšmės, kad ir kaip besivadinančios, iš niekur išnyrančios ir garsiai, karštai spragsinčios, pražūtingai, žaižaruojančios ugnys. Tokia dalia tų kurie savo aklumą ir saviapgaulę laiko privalumu, kurie guodžia save ir maitina iliuzijomis.
Prarijusios lengvatikius lengvų kelių ieškančius drugelius tos ugnys ir pačios užgęsta. Tik drugeliai jas pasirnkę to jau nesužino. Nes jei galėtų tai sužinoti - iš pat pradžių nebūtų į jas skridę.
Nes o taip! Tokia yra kaina kurią moka drugeliai dėl savo neišmanymo, nedėkingumo, godumo ir saviapgaulės.
Nes o taip! Jų visada laukia vedliai bėgime taip atsiliekantys, jog mano, kad bėga pirmieji.
O kai kurie tų spitrų nedėkingųjų patys tapo tokiais vedliais. Beviltiškai skęstančiais ir skandinančiais savo iliuzijose.
Bet o taip! Kaip žinia - "Kiekvienam savo".
Tokie tad buvo tie dvidešimt metų.
Žinau jog dabar neturiu sau jokių priekaištų.
Žinau jog esame laike kai net negali planuoti kas bus po mėnesio. Gali tik tikėtis jog taip ir bus.
Žinau jog esame aplinkybėse kai tamsų tamsa iš visur ir visaip, kaip niekad agresyviai gviešiasi net į tai ką Kūrėjas suteikė išskirtinai kiekvienam mūsų kaip instrumentus visiems mūsų tikslams pasiekti ir įgyvendinti: mūsų kūną, emocijas, protą. Tai yra tai, ką turime saugoti, puoselėti ir ginti jau vien tam, kad išliktume. Nors kiek žmonėmis, kad išliktume...
Apgailėję tuos kas patys savo noru tai atiduoda betkam, betkada ir betkaip - eikime tolyn. Kilkime ant sekančios savo asmeninės pakopos. Nors net planuoti šiuo metu negalime KIEK dienų iš ATEINANČIŲ DVIDEŠIMTIES METŲ tam galėsime skirti 🙂
"Kas eis vienišu pėdsaku,
Stiprūs ir drąsūs suguldė galvas
Lauke kare.
Mažai kas išliko šviesia atmintimi,
Blaiviu protu ir tvirta ranka
Rikiuotėje rikiuotėje."
Nors niekada jau nebebus kaip buvo...
Žinau, jog labiausiai galiu padėti išlikusiems, esantiems ir norintiems tas "nežinia kelias dienas" naudotis aukščiausia kokybe, kurią sekasi kurti su Dievo pagalba. Ir būti prestiže. Nes pirkti ir naudoti aukščiausią kokybę yra prestižas. Visada taip buvo. Tai mažai kam reikalinga ir prieinama. Nes tam jog tai suprastum - paties kokybė turi būti prestižinė. "Suprestižinti" savo paties kokybę dažniausiai vieno įsikūnijimo ir neužtenka. Visas gyvenimas praeina geriant stebuklingas tabletes ir treniruojant šešis kubikus ant pilvo, o galiausiai liekant lyg musę kandus kai ateina ta kiekvienam mūsų neišvengiama akimirka.
Kas jau supranta koks skirtumas yra tarp tavęs kai tau buvo dvidešimt ar trisdešimt ir dabar kai prie to plius dvidešimt,
kas jau ne tik dėl amžiaus, bet ir su juo ateinančio supratimo gerai jaučiasi būdami prestižiniais, prestiže ir prestižą naudojant savo asmeniniam tobulėjimui bei gerai savijautai - dar viena šventinė treniruotė sausio 11d. 18:15val. Ten kur visada!